Siuntų siuntimas Lietuvoje dažniausiai vyksta greitai ir paprastai, bet vis tiek kartais kyla klausimų: ką tiksliai reikia užpildyti, kokius dokumentus turėti, ar yra kokie nors formalumai, apie kuriuos daug kas net nepagalvoja? Tiesa ta, kad nors siuntimas šalies viduje nėra labai sudėtingas, tam tikros taisyklės vis tiek egzistuoja, o kai kurios iš jų padeda išvengti nesusipratimų tiek su kurjeriais, tiek su gavėju.
Iš esmės dokumentų nėra daug, tačiau jų paskirtis svarbi. Dažniausiai prireikia tik vieno – siuntos lipduko arba užsakymo formos, kurią sugeneruoja kurjerių sistema. Kitaip tariant, jokių „popierių šūsnių“ šiandien nebereikia, daug kas vyksta elektroniniu būdu. Vis dėlto yra keli niuansai, kuriuos pravartu žinoti prieš pakuojant siuntinį.
Pirmiausia, kiekviena siunta privalo turėti aiškiai nurodytą gavėją ir siuntėją. Tai gali būti paprastas lipdukas su adresu arba kurjerio spausdintas QR kodas. Kurjeriai paprastai patys atsiunčia lipduką, kurį reikia užklijuoti ant pakuotės. Jei naudojate paštomatą, sistema viską sugeneruoja automatiškai ir net nereikia nieko rašyti ranka.
Kitas dalykas, kuris kartais prilyginamas dokumentui, yra siuntos sekimo numeris. Formaliai tai nėra dokumentas, bet praktiškai be jo jaučiamasi kaip be bilieto traukinyje. Sekimo numeris reikalingas tam, kad vėliau būtų galima patikrinti, kur siunta „keliauja“, ar neįstrigo kokiame poste ir kada pasieks gavėją. Siunčiant Lietuvoje, sekimas beveik visada suteikiamas automatiškai.
Yra ir tokių situacijų, kai gali prireikti papildomo patvirtinimo, pavyzdžiui, jei siunčiamas brangesnis daiktas. Kurjeriai kartais prašo įvertinti siuntos vertę arba pasiūlo papildomą draudimą. Tokiu atveju vertės deklaracija tampa dar vienu nedideliu dokumentu. Nors tai neprivaloma, jei siunčiate telefoną, kompiuterį ar kitą brangų daiktą, toks žingsnis suteikia šiek tiek daugiau ramybės.
Retais atvejais, ypač kai įmonės tarpusavyje siunčia dokumentus ar prekes, gali būti reikalinga sąskaita arba važtaraštis. Tai nėra būtina įprastam gyventojui, bet verslo siuntoms tokie dalykai gana įprasti. Važtaraštis reikalingas tuomet, kai prekės formaliai keliauja kaip prekių judėjimas, o ne paprastas siuntinys.
Kas įdomu – siunčiant Lietuvoje, beveik niekada nereikia jokių papildomų tapatybės dokumentų. Kurjeris neatliks jokios tikrinimo procedūros, nebent siunčiamas siuntinys turi būti įteiktas tik konkrečiam žmogui. Tokios paslaugos būna pažymėtos kaip „įteikimas į rankas“. Tada gavėjas turi parodyti asmens tapatybės kortelę ar pasą, tačiau siuntėjui jokio pasiruošimo nereikia.
Kiek daugiau formalumų atsiranda, jei siunta yra ypatingo pobūdžio. Pavyzdžiui, siunčiant vaistus ar specifines laboratorines medžiagas, gali reikėti papildomų dokumentų, patvirtinimų ar specialaus pakavimo. Bet tai jau labai siaura sritis, kurios dauguma gyventojų net nesusiduria. Kasdieniams siuntiniams tokių reikalavimų nėra.
Dar vienas mažas, bet svarbus dalykas – grąžinimo dokumentai. Kai kurie prekybos centrai ar el. parduotuvės įdeda grąžinimo lapą, kurį reikia įdėti atgal į pakuotę. Tai labiau priklauso nuo konkrečios parduotuvės taisyklių, bet taip pat galima priskirti prie dokumentų, kurių kartais prireikia siunčiant siuntą Lietuvoje.
Visa tai gali skambėti sudėtingai, bet tik tol, kol nepradedi siųsti. Dažniausiai viskas vyksta paprastai: užsakote kurjerį, gaunate lipduką, užklijuojate, paduodate kurjeriui ir viskas. Visa kita atlieka sistema. Tarp popierizmo ir šiuolaikinio siuntimo – didžiulis skirtumas. Šiandien daugiau svarbi ne dokumentų krūva, o tikslumas: teisingai nurodytas adresas, tvarkingai supakuota siunta ir sekimo numeris.